Nuo 2016 metų pradės galioti Farmacijos įstatymo pakeitimo įstatymas, įteisinantis naujos kokybės farmacinės rūpybos paslaugų teikimą vaistinėse. Tokias paslaugas klientams galės teikti tik vaistininkai, o farmakotechnikai vaistinėse galės dirbti tik prižiūrint vaistininkui. Akivaizdu, kad tokios įstatymo nuostatos kardinaliai pakeis farmakotechnikų situaciją – tiek jų, kiek dirba šiandien, nuo kitų metų tikrai nebereikės.
Vadinasi, dalis farmakotechnikų neteks darbo. Sunerimę ir mažųjų vaistinių savininkai, kurie, įsigaliojus naujajam įstatymui, tvirtina finansiškai neišgalėsiantys mažoje vaistinėje įdarbinti po vaistininką, todėl neturėsiantys kitos išeities, kaip tik vaistinės veiklą nutraukti. Ar pagrįstos farmakotechnikų ir mažųjų farmacijos verslo atstovų baimės?
Farmacinės rūpybos paslauga– pacientų labui
Praėjusių metų birželio 26 dieną Lietuvos Respublikos Seimas (LRS) priėmė „Lietuvos sveikatos programą 2014–2025 m.“ Šiame dokumente kalbama ir apie farmacinę rūpybą – mūsų šalyje tai nauja priemonė, skirta tobulinti farmacijos paslaugoms.Kaip žinia, farmacinės rūpybos paslaugos išsivysčiusiose pasaulio šalyse teikiamos jau daug metų. Įstatyme numatyta, kad farmacinė rūpyba apims šias veiklas: gyventojų, kuriems paskirtas gydymas vaistais, individualias konsultacijas, siekiant nustatyti ir, bendradarbiaujant su gydytoju, išspręsti su vaistinių preparatų vartojimu susijusias problemas; sveikatos apsaugos ministro nustatytas paslaugas vykdant lėtinių ligų valdymo programas; tikslinį gyventojų informavimą apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose; dalyvavimą sveikatinimo ir sveikatos profilaktinėse programose, taip pat kitas sveikatos apsaugos ministro nustatytas papildomas paslaugas. Taigi farmacinė rūpyba apima ne tik vaistų parinkimą, bet ir lėtinėmis ligomis sergančių pacientų priežiūrą, tam tikrų matavimų vaistinėje atlikimą (gliukozės, cholesterolio kiekio nustatymą kraujyje ir pan.), taip pat – aktyvų vaistininkų dalyvavimą prevencinėse sveikatinimo programose. Vaistinėms farmacinių paslaugų teikimas – didelis iššūkis, mat tokias paslaugas galės teikti tik vaistininkas, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir specialių žinių. Na, o vaistinėje dirbantis farmakotechnikas – žemesnės kvalifikacijos farmacijos specialistas – klientus galės aptarnauti tik prižiūrint vaistinėje tuo metu dirbančiam vaistininkui. Tai reiškia, kad kiekvienoje vaistinėje būtinai turės dirbti vaistininkas, ko nebuvo reikalaujama iki šiol. Vadinasi, vaistininkų paklausa darbo rinkoje smarkiai išaugs, o farmakotechnikams – atvirkščiai – kils bedarbystės grėsmė. Juk akivaizdu, kad tiek farmakotechnikų, kiek vaistinėse dirba dabar, nuo kitų metų nebereikės, nes neabejotinai atsiras mažesnių vaistinių, kurių savininkai bandys išsiversti su vieninteliu – vaistininko – etatu.
Farmakotechnikų laukia sunkūs laikai
Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės Linos Ganatauskienės teigimu, farmakotechnikų nuo kitų metų, kai įsigalios numatytos naujovės, laukia sunkūs laikai. „Naujovės visuomet sunkiai įgyvendinamos, o šiuo atveju – dar ir skausmingos, – apgailestavo ji. – Jei farmakotechnikas negalės dirbti vienas, didelė tikimybė, kad jis išvis nebegalės dirbti. Juk kiekvienam, dabar dirbančiam farmakotechniku, tiesiog neįmanoma realiuoju laiku rasti jį prižiūrinčio vaistininko – pastarųjų Lietuvoje tiek paprasčiausiai nėra. Antra, jei tai maža vaistinė, vienu metu išlaikyti ir farmakotechniką, ir vaistininką darbdaviui gali būti per didelė našta. Vadinasi, ir vėl nukentės farmakotechnikas“. L. Ganatauskienės turimais duomenimis, vaistininkų trūksta jau dabar, o nuo 2016 metų dėl įstatyme numatytų pokyčių jų poreikis dar gerokai išaugs. Tuo tarpu farmakotechnikų tiek tikrai nereikės. „Jau dabar sulaukiu farmakotechnikų skambučių, gaunu informacijos, kad žmonės atleidinėjami iš darbo“, – nerimą keliančia informacija pasidalijo Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė. Pasiteiravus, ar, pradėjus galioti naujajai tvarkai, daugiau pareigų (taigi ir daugiau atsakomybės) turėsiantys vaistininkai gali tikėtis didesnių atlyginimų, L. Ganatauskienė atsakė, jog vaistininkai atlyginimų kėlimo laukia ir tikisi, bet, tiesa, turi mažai vilties, kad tokiems jų norams bus lemta išsipildyti. „Vaistininkams atlyginimai turėtų augti, –svarstė pašnekovė. – Tuo tarpu farmakotechnikai vargu ar gali to tikėtis“. Anot L. Ganatauskienės, farmakotechnikams dabar ne atlyginimų didinimas galvoje, o kaip išlaikyti dar turimą darbo vietą.
Vaistinių tinklai dar neapsisprendę?
Kiek farmakotechnikų nuo kitų metų gali tapti darbo biržosklientais ir kas daroma, kad jie nukentėtų kuo mažiau? Į šiuos klausimus vaistinių tinklų atstovai tikslių ir konkrečių atsakymų dar neturi. UAB „Nemuno vaistinė“ pasiteiravome, kiek šiame tinkle dirbančių farmakotechnikų kitąmet gali netekti darbo ir kokių priemonių tinklo vadovai ketina imtis, kad ši problema minėtiems specialistams nebūtų tokia skausminga. Gavome abstraktų atsakymą, esą, tinklo vadovų nuomone, „reikalavimas, kad fiziškai vaistininkas būtų kartu vaistinėje su farmakotechniku, yraper griežtas“. O jei vis dėlto minėtos įstatymo nuostatos, kaip numatyta, nuo kitų metų įsigaliotų, dalis farmakotechnikų esą tikrai netektų darbo. O dar blogiau bus tai, kad mažesnių miestų ir miestelių žmonės liks be galimybės nusipirkti vaistų, nes ten vaistines teks uždaryti. Ir kitų vaistinių tinklų atstovai į klausimą, kiek kitąmet planuoja atleisti farmakotechnikų, konkretaus atsakymo nepateikė, kaip ir nenurodė, ko žada imtis, kad šiandien pas juos dar dirbantys farmakotechnikai kitąmet išvengtų priverstinių vizitų į darbo biržą.
Farmakotechnikų nuotaikos nedžiugios…
Kaip artėjančius veiklos pokyčius vertina patys vaistininkai ir farmakotechnikai? Užsukome į Kauno centre veikiančią, vienam dideliam vaistinių tinklui priklausančią vaistinę. Klientų tuo metu nebuvo, todėl susėdusios darbuotojos kažką aktyviai aptarinėjo. Pasirodo, būtent apieartėjančius pokyčius jos, turėdamos laisvą minutę, ir diskutuojančios! „Aktualiausias klausimas mums, be abejo, yra atlyginimai, – nė nebandė slėpti vaistinės vedėja, dėl suprantamų priežasčių atsisakiusi pasakyti savo vardą ir pavardę. – Akivaizdu, kad vaistininkams darbo, kartu ir atsakomybės, ženkliai padaugės. Todėl ir norisi, kad būtume labiau vertinami, kad mūsų darbas būtų geriau apmokamas, nei iki šiol. Juk akivaizdu, kad vaistininkams augs psichologinis krūvis, kuris ir šiandien yra pakankamai didelis. Juk reikės, kompiuteryje atsivertus paciento medicininę kortelę, įvertinti, kokius jis vaistus vartoja, koks jų tarpusavio suderinamumas, ar gydytojas tinkamai juos parinkęs, ir t. t. Įsigaliojus elektroniniam vaistų receptui, vaistininko atsakomybė smarkiai išaugs, nes viską reikės sužiūrėti, sutikrinti, suskaičiuoti“. Tiesa, apie atlyginimų vaistininkams kėlimą darbdaviai esą kol kas nekalba. Jei, augant šių specialistų paklausai, vaistininkai gali kelti atlyginimų didinimo klausimą, tai farmakotechnikų nuotaikos, deja, nekokios.
Neoficialiais duomenimis, nuo kitų metų farmakotechnikų reikės perpus mažiau. Vadinasi, pusę vaistininkų padėjėjų teks atleisti. Kur jiems reikės dėtis? Ką daryti? „Aišku, farmakotechnikai nesėdi rankų sudėję – tam jau ruošiasi, – į pokalbį įsitraukė farmakotechnikė Edita. – Vieni pasirinko išlyginamąsias studijas, kurias baigę taps vaistininkais; dalis kolegų žada eiti dirbti į gamybą, kur vaistininko kvalifikacija nėra būtina; dar kiti ruošiasi dirbti konsultantais, vaistinių preparatų ar kosmetikos priemonių platintojais, kur aukštasis universitetinis išsilavinimas nėra būtinas“. Kartu Edita apgailestavo, kad išlyginamosios studijos farmakotechnikams yra pakankamai brangios, todėl, girdi, ne visi farmakotechniko profesiją įgiję specialistai įstengs jas baigti. Na, o neradus darbo vietos vaistinėje, farmakotechnikams esą liks vienas kelias – arba darbas sandėliuose, gamybos linijose, arba – ne pagal specialybę. Apmaudu, anot Editos, ir dėl to, kad Kauno kolegija, nors ir puikiai žinodama, kad farmakotechnikų poreikis ateityje tik mažės, ir toliau priima jaunus žmones į tokią studijų programą, pasmerkdama juos sudėtingoms darbo pagal įgytą profesiją paieškoms. Kalbintos sostinės vaistinėje dirbančios farmakotechnikės irgi sakė nepritariančios naujuoju teisės aktu įtvirtintoms naujovėms, nes jos esą žemina farmakotechniko autoritetą. Jų nuomone, toli gražu ne visada farmakotechniko kvalifikacija ir įgytos žinios yra menkesnės už vaistininko. „Yra daug metų dirbančių farmakotechnikų, kurie turi sukaupę didžiulę patirtį, kurie už vaistininką, ypač jeigu jis ką tik baigęs studijas, yra visomis prasmėmis pranašesni, – svarstė pašnekovės. – Tačiau pagal įstatymą farmakotechnikai nebegalės dirbti be vaistininko priežiūros. O ne kartą esame pastebėję, kad gyventojai, atėję į vaistinę, labiau linkę tartis su vyresniais farmacijos specialistais, nesvarbu, kad jie – tik farmakotechnikai“. Tuo tarpu nedidelėje Kauno senamiesčio vaistinėje dirbanti farmakotechnikė Agnė su artėjančiomis grėsmėmis prarasti darbą susitaikyti nelinkusi – ji ryžtingai nusiteikusi už save pakovoti.
„Aš jau dabar dirbu kartu su vaistininke, bet gali būti, kad nuo kitų metų, motyvuodamas naujų reikalavimų įsigaliojimu ir dėl to padidėsiančiomis išlaidomis, vaistinės savininkas mano paslaugų gali atsisakyti, pasilikdamas dirbti tik vaistininkę, – galimus variantus aptarinėjo ji. – Suprantu, kad visi stengiasi sutaupyti. Bet juk aš, farmakotechnikė, lygiai taip pat kaip ir vaistininkai, kas penkerius metus tęsiau licenciją, dalyvaudavau mokamose paskaitose, surinkau 120 valandų, išleisdama kvalifikacijos kėlimui šimtus litų! Tai kodėl dabar turėčiau ramiai susitaikyti su atleidimu iš darbo ar vėl kišti pinigus išlyginamosioms studijoms, kurios kainuotų apie 20 tūkstančių litų!? Arba kodėl turėčiau pradėti mokytis kitos profesijos, užsiimti kita veikla, jei jau esu įgijusi mėgstamą specialybę?“ Agnė nenusiteikusi pasiduoti – jei praras darbą, žada duoti valstybę į teismą. „Jei kasmet buvo „kepami“ farmakotechnikai, tegul ir darbu juos aprūpina, – svarstė ji. – Tegul stato vaistų fabriką ar panašų verslą vysto, nesvarbu. Bet išvaryti žmogų į gatvę nevalia“. Agnė stebėjosi, jog net ir žinodama, kad farmakotechnikų poreikis dėl nuo kitų metų įsigaliosiančių reikalavimų drastiškai mažės, pernai Kauno kolegija lyg niekur nieko priėmė keliasdešimt šią studijų programą pasirinkusių studentų. Kas, girdi, prisiims atsakomybę už valstybės pinigų švaistymą, o jei už studijas moka patys studentai – kaip jie jausis baigę mokslus ir pasijutę niekam nereikalingi?
Mažosios vaistinės – ties išlikimo riba
2014 metų gruodžio 31 dienos duomenimis, Lietuvoje veikė 1380 vaistinių. Kaip jau minėta, nuo kitų metų įsigaliojus reikalavimui farmakotechnikams vaistinėse dirbti tik prižiūrint vaistininko kvalifikaciją turintiems asmenims, mažosioms vaistinėms, o ypač veikiančioms nedideliuose miesteliuose, kils grėsmė užsidaryti, nes jos gali pritrūkti reikiamą kvalifikaciją turinčių specialistų. Juk vaistininkų šalyje ir taip trūksta (kasmet jų parengiama maždaug po 100, o poreikis yra kur kas didesnis), be to, vaistininkai nenori vykti dirbti į atokų rajoną – stengiasi įsitvirtinti didmiesčiuose. Lietuvos farmacijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės Linos Ganatauskienės žodžiais, farmakotechnikai, nors ir prižiūrimi vaistininkų, negalės dirbti ir nuotoliniu būdu, todėl vaistinei, trūkstant vaistininkų, arba teks veiklą nutraukti, arba reikės trumpinti darbo laiką. O tai jau susiję ne tik su farmakotechnikų, bet ir su viso vaistinės personalo atleidimu. L. Ganatauskienė pabrėžė, jog problemų, su kuriomis susiduria farmacijos specialistai ir mažųjų vaistinių savininkai, šiandien yra labai daug, tačiau jos nesprendžiamos. Esą didžiausia bėda, kad nėra tvirtos, nuoseklios valstybės politikos šiais klausimais, kad viena po kitos išryškėjančios problemos yra ignoruojamos.
Apmaudas ir… mažytė viltis
Kaip naujuosius reikalavimus (kad nuo kitų metų farmakotechnikas galės dirbti tik prižiūrimas vaistininko) vertina, kaip jų laikytis ketina mažųjų vaistinių savininkai? O gal nėra vilkas toks baisus, kaip jis piešiamas?
„Nuotaikos prastos – gali tekti visas vaistines, kurias turime Šilalės rajone, uždaryti, nes mūsų verslui tokie valdžios sprendimai – nepakeliamas smūgis, – neslėpdamas apmaudo dėstė UAB „Šilalės vaistinės“ direktorius Jonas Leilionas. – Kai prieš 16 metų, privatizavimo laikotarpiu, vaistines įsigijau, paklojau didelius pinigus, o šiandien tenka galvoti apie savo verslo saulėlydį…“ J. Leilionui pikta ant visų buvusių ir esamų valdžių atstovų. Visos valdžios, anot jo, be paliovos deklaruoja remiančios smulkųjį ir vidutinį verslą, o iš tikrųjų tokie sprendimai kaip pastarasis (kad vaistinėje farmakotechnikui bus leidžiama dirbti tik kartu dirbant vaistininkui) smulkiuosius farmacijos verslo dalyvius esą tik sužlugdys. „Vis labiau įsigalint didiesiems vaistinių tinklams, mes, mažieji rinkos dalyviai, ir taip balansuojame ties bankroto riba, mums yra be galo sunku atlaikyti didžiulę konkurenciją, – atsiduso J. Leilionas. – O tie nauji reikalavimai, galima drąsiai sakyti, bus skaudžiausias dūris“. Anot J. Leiliono, vien Šilalės pavyzdys rodo, kad mažoms vaistinėms neišvengiamai „artinasi paskutinioji“: iš buvusių penkių nepriklausomų vaistinių miestelyje esą likusios tik jo, Jono Leiliono, vaistinėlės – kitų vaistinių savininkai dėl susiklosčiusios nepalankios situacijos ir didėjančių nuostolių veiklą buvo priversti nutraukti. Panaši lemtis, neslepia J. Leilionas, laukia ir jo verslo. „Vertinant ekonominiu požiūriu, įgyvendinus minėtus reikalavimus, mažos vaistinės paprasčiausiai neišsilaikys, – beveik neabejojo jis. – Bet net ne tai svarbiausia. Didžiausia problema ta, kad be darbo liks farmakotechnikai – jų, sukaupusių didžiulę darbo patirtį, man gaila labiausiai. Jau tikrai žinau, kad dviejuose mažuose rajono miesteliuose išvis neliks vaistinių. Akivaizdu, kad mažieji dalyviai iš farmacijos rinkos eliminuojami, išstumiami“.
Vis dėlto J. Leilionas prasitarė neprarandantis vilties, kad naujojo teisės akto reikalavimų vykdymas galbūt bus nukeltas į vėlesnius laikus. „Nors sakoma, kad viltis – kvailių motina, gal valdininkai vis dėlto atsižvelgs, atidės mažas vaistines negailestingai naikinančių reikalavimų vykdymą“, – vylėsi J. Leilionas, kartu pripažindamas, kad tokios vilties – tik menki trupinėliai… Kiti mažesnes vaistines turintys ir su išlikimo problema neabejotinai susidursiantys farmacijos versloatstovai spėliojo: o gal, girdi, reikia dirbti, kaip iki šiol, t. y. Samdant vaistinėje tik farmakotechniką? Gal labai griežtai už tokį pažeidimą nebaus? Gal bus numatytos tam tikros išlygos, išimtys? Juk esą ir pamainos keičiasi, ir kitokių problemų gali kilti, kai dėl susiklosčiusių aplinkybių vaistinėje lieka dirbti tik farmakotechnikas – be vaistininko priežiūros…
Geriau nerizikuoti
Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Inspektavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Diana Leleckaitė patarė geriau nerizikuoti, laikytis įstatymo raidės. „Farmacijos įstatyme nurodyta, kad vaistinės darbo laiku vaistinėje turi būti ne mažiau kaip vienas vaistininkas, – informavo ji. – Jokių išimčių kol kas nėra numatyta nei šiame įstatyme, nei kituose farmacinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Taip pat jokie farmacinę veiklą reglamentuojantys teisės aktai neįpareigoja vaistinę dirbti nepertraukiamai, tarkime, 12–14 val. Per parą. Vaistinė gali turėti pietų pertrauką, kurios metu klientų nepriiminėja, arba darbą baigti anksčiau“.
Atsakydama į klausimą, ar gali būti skiriamos baudos, ar taikomos kokios nors kitos sankcijos, jei vaistinėje tam tikru metu dirbs tik farmakotechnikas (be vaistininko), D. Leleckaitė pripažino, jog Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba nėra numačiusi baudų ar kokių nors sankcijų konkretiems atvejams. „Kiekviena situacija yra nagrinėjama individualiai – kiek vienas ar kitas įvykis jau pakenkė vaistų kokybei, saugumui, žmogaus sveikatai arba potencialiai gali sukelti grėsmę vaistų kokybei, saugumui, žmogaus sveikatai, – pabrėžė ji. – Atsižvelgdama į tai, Tarnyba gali stabdyti licencijos galiojimą arba surašyti Administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuris bus siunčiamas nagrinėti į teismą, o teismas skirs baudą“.
Šaltinis: „Farmacija ir laikas”
